Apsigyvenus erdviame lofte Andriui Bindokui atsirado proga išpildyti vaikystės svajonę — įsikurti jame taip, kaip matė skoninguose interjero žurnaluose dar vaikystėje. Beveik visą savo laisvalaikį dirbtuvėse praleidžiantis vaikinas žino – jo ir draugės namuose baldai bus sukurti jo paties rankomis. Ir tai ne tuščios kalbos. Jau dabar užsukus į naujakurio būstą,  akį traukia stilingi dirbiniai iš perteklinių medžiagų.

Stalas produktyviam darbui prie kompiuterio — vienas mėgstamiausių Andriaus pasigamintų dirbinių. Edgaro Maladausko nuotrauka.

1. Kas uždegė tavo kibirkštį meistrauti?

– Nors aš jau nuo mažens mėgau meistrauti, darbų pamokas mokykloje, vis dėlto, studentavimo metais apleidau savo pomėgį ir visiškai atsitraukiau.

2. O kas pakurstė norą meistrauti vėl?

– Noras sukirbėjo vėl, kai prieš kelis metus įsikrausčiau į savo prieš tai buvusį butą ir užmačiau už televizoriaus montuojamą sieną. Tuomet sugalvojau vėl pamėginti. Iš deginto, sendinto medžio ir susikonstravau tokią sieną, kokios norėjau. Šone lentynėlės, o likęs plotas —  pačiam televizoriui skirtas.

3. Papasakok, apie savo pirmąsias dirbtuves.

– Pats esu iš Vilkaviškio, dėl to Vilniuje rasti dirbtuves prireikė šiek tiek laiko. Tai išsigooglinau, kad yra meistrų susibūrimo vieta. Joje susimoki nario mokestį ir gali neprofesionalius įrankius naudoti. Jei nori, gali ryte ar naktį atsirakinti telefonu dirbtuves, užkąsti ir darbuotis. Vertinu, kad aplink daug bendraminčių. Bet kada paklausus iš kur trūkstamos medienos gauti, kokį įrankį geriau naudoti, kitas gal už tave ir mažiau žinos, bet visuomet stengsis pasidalinti, tuo ką moka ir žino. Nėra čia tokių žmonių, kurie užsiima savo darbais ir su niekuo nebendrauja. Daugelis atsigeria arbatos, pabendrauja ir darbuojasi. Viskas labai chill. Tas smagu. Nuo to pirmo apsilankymo praėjo jau keli metai. Vis dar ten nuvažiuoju.

4. Ką jau spėjai susimeistrauti pats sau?

– Dirbtuvėse praleidžiu daug laiko, bet labiausiai džiaugiuosi savo padarytu darbo stalu. Visai neseniai užbaigiau virtuvinį, stačiakampio formos stalą, laiptus, spintą, rūbams kabinti. Dabar konstruoju lovą.

5. Iš kur gauni medžiagų?

– Man patinka natūralios medžiagos. Niekad nenaudoju tokių sintetinių medžiagų kaip laminatas. Medis, betonas ar akmuo – visai kas kita. Gal ji nėra tiek praktiška kiek tie laminatai, bet visai vaikštant basomis kojomis medinėmis grindimis apima kur kas geresnis jausmas.

Vilniuje yra gana daug vietų, kuriose randu tokių medžiagų. Dažniausiai tai specializuotos parduotuvės. Pavyzdžiui, faneros atraižas perku tik vietoje, kuri prekiauja atraižomis. Taip daug tvariau, nes sunaudojamos kitiems nereikalingos medienos dalys. 

Dalį reikalingos medienos važiuoju pasiimti pas tėtį. Jis jos daug turi iš senų laikų pasisandėliavęs. Kam pirkti naują?

6. Kuo tau artimi perkurti, rankomis sumeistrauti daiktai?

– Tai individualūs ir patvarūs daiktai. Kad nusipirktum kokybišką ir ilgaamžį baldą už jį teks pakloti didžiulę sumą. Tačiau gali pats perkurti baldą taip, kad jis atitiktų tavo norus visiškai net ir su plona pinigine. Jis bus išskirtinis ir, tikriausiai, malonus tavo paties akims.

Be viso to, dažnai perkant baldus iš parduotuvių, kartu įsigyjame ir kalną kartono bei plastiko.  Išpakavus baldo detales atliekų lieka neįtikėtinai daug. Juk visos jos iškart keliauja į konteinerį. Man tai sunku priimti. Dėl to gaminu baldus pats.

7. O ką pačiam yra tekę gaminti iš perteklinių medžiagų?

– Būtent darbo stalo rėmas ir pagamintas iš niekam nereikalingų medžiagų. Dirbtuvėse mėtėsi vamzdžių gabaliukai. Man kaip tik tiko tie maži gabalai, tai iš jų susivirinau stalo konstrukciją. 

Artimoje ateityje turiu ir daugiau idėjų. Radau kompaniją, kuri išmontavo senus rąstinius namus ir yra sukaupę be proto daug senos medienos. Bręsta idėja nusipirkti jų medienos ir iš supjaustytų elementų pasidaryti medinį staliuką. Ją iššepečiuoti, kad ji atrodytų sena, bet tvarkinga. Ne tai, kad gabalą atriekti ir prisukti kojas, bet ją išvalyti ir alyva padengti, gal net sodrią spalvą uždėti, kad ta mediena dar kartą atgimtų nauju baldu. Žinoma, reiks tartis su drauge (šypsosi).

Paklausę „iš kur pirktas tavo virtuvinis stalas?“ sulauktumėte atsakymo „pats padariau“. Tai dažnai nuskambanti frazė Andriaus namuose. Edgaro Maladausko nuotrauka.

8. Kokias technikas ir baldų meistravimo būdus esi išbandęs?

– Daugiausia dirbu su medžiu, bet prie darbo su betonu taip pat esu prisilietęs. Bute, kuriame gyvenau anksčiau liejau betoninį stalviršį. Kad apsaugočiau jį nuo dėmių ir jis tarnautų ilgiau, vėliau jį dar ir nulakavau, impregnavau.

Vienas įdomesnių metodų — darbas su epoksidine derva. Ją naudoja laivų statybai. Paėmus biokomponentų dervą, ji pilama tarp natūraliai atsiradusių ar sukurtų medžio plyšių, dedami, jei nori, įvairūs augalai, ypač žolelės. Atrodo, kaip gintaro inkliuzas. Deja, jis primena plastiką – Žemėje lieka ilgai. Su juo nutariau projektų neplėtoti. 

Esu išbandęs ir senų baldų restauravimą. Draugės mama iš savo mamos paveldėjo kiek nusidėvėjusią, tačiau labai svarbią spintelę, stovėjusią prie šios lovos. Pašveičiau, uždėjau dažų. Draugės mamai tai sentimentali relikvija. Apskritai, restauravimas padeda išsaugoti tai, kas brangu. Kartais tai artimo žmogaus dovana, kartais daiktas, primenantis malonius išgyvenimus 

9. Kokia kryptimi, tavo galva, toliau juda baldų dizainas?

– Oi, labai sunku pasakyti. Neesu toks labai didelis dizaineris jau (juokiasi). Pats turiu vilčių, kad žmonės nusigręš nuo masinės gamybos ir atkreips daugiau dėmesio į ilgaamžiškesnius sprendimus, prasidės restauruotų daiktų atgimimas. Įsigijus dėvėtą baldą už kelioliką eurų ir jį persidarius pagal save: gal kokias spalvas ar detales pakeičiant, gali sukurti naują jo veidą. Tikiuosi, kad ta linkme ir judam.

10. Ką dažniau renkiesi — darbą tyloje, ar su muzika?

– Su muzika. Jei dirbtuvėse, tai klausau LRT Opus. Jei namuose, tai drum and bass.

Paklausę „iš kur pirktas tavo virtuvinis stalas?“ sulauktumėte atsakymo „pats padariau“. Tai dažnai nuskambanti frazė Andriaus namuose. Edgaro Maladausko nuotrauka.

11. Dėl kokios priežasties tu mėgsti meistrauti?

– Poilsis nuo darbo pagrindinė priežastis. Darbe daug įtampos ir skubėjimo, dirbtuvėse atvirkščiai — aplinka rami ir atpalaiduojanti. Kai koncentruoju visą dėmesį, pavyzdžiui, į pjaunamą detalę, kad ji būtų tokia tiksli, kokios reikia baldui, apie ką nors kita tiesiog sunku galvoti. Tai padeda pailsėti. Kai artėju į pabaigą su pavienėmis detalėmis ir ryškėja galutinis vaizdas, prasideda pati smagiausia dalis — visko sudėjimas į vieną baldą ir jo galutinis sukonstravimas. Tuomet aplanko ir džiaugsmas.

Žinoma, veikia ir noras sutaupyti. Nevisuomet gaunasi pigiau pagaminti baldą nei nusipirkti, bet to galvos atpalaidavimą pinigais sunku įvertinti ir pamatuoti. 

12. Ką veiki, kai negamini baldų?

– Esu statybų inžinierius. Nors darbe, kaip ir hobyje, susiduriu su medžiagų savybėmis, įvairiausiais įrankiais, technologijomis ir procesais, bet dirbant su baldais turiu progą labiau atkreipti dėmesį ir į vizualinę, estetikos pusę.

13. Kaip į meistrystę reaguoja mergina?

– Šiaip gerai. Nors daug laiko suvalgo mano hobis ir rečiau nei galėtume leidžiame laiką drauge, bet būtent dėl to jos palaikymas man labai svarbus. Parodžius galutinį rezultatą, būtent iš jos reakcijos suprantu, ar mano projektas pavyko ir ar tie vakarai buvo verti viso įdėto laiko ir mano pastangų.