Medyje pamatyti tekstūrą. Išryškinti jo centimetruose slypinčias formas. Suprojektuoti baldus, kurie džiugintų žmones. Pripažinkite, tai ne kiekvieno kantrybei ir akiai. Tačiau atradus pagarbą meistrystei, regis, įrankiai, patys tarsi šoka į rankas. Panašiai nutiko Rimui Mataičiui. Nors dirbiniais savo šeimą ir artimuosius džiugina jau kuris laikas, save jis vis dar vadina pradedančiu meistru. Teiraujamės apie išmoktas pamokas ir baldų istorijas.

Vienas pirmųjų meistro dirbinių — spintelės. Asmeninio archyvo nuotraukos.

– Rimai, kas jus atvedė į meistrystę?

– Darbas darbu lieka, reikia gyventi, o turėti hobį, kuriuo mėgaučiuosi, visuomet svajojau. Nuo pat jaunystės žinojau, kad turėsiu savo dirbtuves, garažą ar ką panašaus. Įsivaizdavau, kad konstruodamas galiu suteikti kitam žmogui savo darbu džiaugsmą. Kad ir sukūręs dėžutę laikrodžiams susidėti ir ją padovanojęs kam. Man tai be galo ypatingas ir fainas jausmas. Jo vedamas ir pradėjau meistrauti.

– O kaip jaučiatės dabar, kai jau turite savo nuosavą garažą?

– Nuo neatmenamų laikų kiekvienas vyras turėdavo savo slėptuvę, tą vadinamąjį men cave. Tai erdvė, kurioje kiek pabuvęs, namo grįžti visai kitu, geresniu žmogumi. Vieniems tai studija, kitiems darbo kambarys. Manasis – garažas.

Būna po sunkios darbo dienos užsuku ir jame praleidžiu kiek laiko. Šiek tiek pavirinu, papjaustau medį, pasikrapštau. Jaučiuosi pailsėjęs. Žinoma, ilgainiui būna ir pabosta tos keturios sienos ir noro net nėra praverti garažo duris. Už tai kitą dieną pradeda kirbėti jausmas, kad noriu vėl paimti įrankius į rankas. Nagai vėl niežti. (šypsosi).

– Ar dar pamenate, kokį gaminį sukūrėte pirmiausiai?

– Na, viskas prasidėjo nuo medinio savo paties rankomis išskobto šaukšto. Vėliau, atsirado kėdutė virtuvei. Tada prireikė dar vienos. Kilo mintis pasigaminti lentynėlę. Taip visai neseniai pradėjau skirti daugiau laiko ir atsirado noras, daugiau pasitikėjimo sukurti didesnius gaminius.

– Jei teisingai pamenu, iš senų vamzdžių suprojektavote ir skoningą lovą?

– Taip. Namuose turėjome seną lovą. Ji ne tik, kad visai šeimai buvo nusibodusi, bet jau mus visus ir nervino. Nors galėjau imti ir nusipirkti naują, bet pagalvojau – turiu senų, nebereikalingų ir surudijusių vamzdžių garaže, kodėl jų neprikėlus antram gyvenimui. Pamaniau, kad iš jų vis dar įmanoma pamėginti ką nors padaryti.

Iš užsilikusių vamzdžių Rimas sukonstravo lovą, apie kurią seniai svajojo visa šeima. Asmeninio archyvo nuotraukos.

– Bet juk vamzdžiai — ne medis. Kaip sekėsi pažaboti metalą?

– Metalą pažįstu gerai, kadangi viena iš mano kelių kvalifikacijų yra suvirintojas. Dėl jo buvau ramus. Turėjau idėją, kaip noriu, kad būsima lova atrodytų. Panaršiau internete, kas kėlė daugiausiai abejonių. Žiūriu, kad daug kam tie bandymai pavyko. Nors teko ne kartą perdarinėti pirmus žingsnius, rezultatais visa šeima liko patenkinta.

– Iš kokių medžiagų kuriate savo dirbinius? Juk jų šiais laikais tiek daug.

– Žinokit, palyginus Lietuvą su Norvegija, kurioje gyvenu, medžiagų pasirinkimas ženkliai mažesnis. Jei Lietuvoje medienos yra įvairios ir labai daug, tai Norvegijoje daugiausia prekiaujama tik pušimi. Jei neesi stambi medžio gaminių bendrovė, gauti ąžuolo, riešutmedžio ar klevo medienos yra beveik neįmanoma. Dėl to domiuosi darbu su faneros plokštėmis. Jos galima gauti bet kurioje parduotuvėje. Nors fanera gali skambėti nuobodžiai, tai labai lanksti ir plačiai pritaikoma medžiaga. Juk yra ir beržo, ir ąžuolo, ir raudonmedžio fanera.

– Klausant jūsų kilo mintis, kad gal tiek daug medžiagų pasirinkimo ir nereikia. Juk galima sumeistrauti kažką ir iš medžiagų atraižų, senų baldų ar palečių.

– Pritariu. Pats esu prisirinkęs senų palečių ateities projektams. Iš jų galima labai daug padaryti – pradedant stalu, užbaigiant kėde.

– Esu pastebėjęs, kad žmonės, apskritai, išmeta senus baldus, dažnai net nenutuokdami iš ko tie baldai pagaminti. Kai pradedu kapstytis, atrandu, kad prieš mane baldas iš gryno tikmedžio, vienos tauriausių medienų rūšių. Ji naudojama valčių deniams, yra labai ištverminga ir dailiai atrodo. Tokių baldų išmetama lauk kalnais. Jei pamatau savo akiratyje, paiimu į savo dirbtuves. Juk jis gali atgimti nauju baldu, kuris puoš namus. Kam jį išmesti?

– Kalbant apie medį, ar medis labai kaprizinga medžiaga?

– Medis, mano supratimu, yra gyva medžiaga. Žiemos metu traukiasi, vasarą plečiasi. Į drėgmę reaguoja. Jei mediena neišdžiovinta, sunku ją paversti dirbiniu. Padarius daiktą ar detalę iš jos, laikui bėgant ji ims ir neatpažįstamai subjurs. Daiktas praras pirminę išvaizdą. Vien pušį su ąžuolu palyginus, mediena tarpusavyje skiriasi savo savybėmis, struktūra, apdirbimu. Labai reikia daug žinoti ne tik kokį medį pradedančiajam pasirinkti, bet ir kaip jį išlaikyti, jog jis tarnautų ilgai.

– O kurie medžiai lengviausiai pasiduoda darbui? Kurie naujokams tinka, o kurie yra meistriškumo viršūnė?

– Lengviausia dirbti su pušimi. Tai labai minkštas medis, dėl to jį laikau labiau konstrukcine mediena. Iš jų galima padaryti ir kuklios struktūros baldus, pavyzdžiui, kėdutes. Bet gaminti baldus su mintimi, kad jie ilgai tarnaus yra gana prasta mintis. Pušies mediena labai trapi. Ji neišlaiko testo laiku: baldas tai sutrūnija, tai nuskyla tiesiog jį naudojant kasdieną.

Ąžuolas, riešutmedis, raudonmedis ir panašūs į juos kietieji medžiai, vadinami turtingaisiais. Ne veltui: iš jų gaminami laivai, muzikos instrumentai. Dėl jų ypatingos struktūros ir akį traukiančių atspalvių su jais dirbti yra įdomiau ir tuo pat metu sunkiau. Bet jie yra ilgaamžiai. Gražėja su kiekvienais metais. Jei iš jų padarysi baldus, tai, dažnas žino, — baldai stovės šimtmečius. Padarei vieną kartą ir pamiršai ilgam. Nereikia jų nei perdarinėti, nei nuolat keisti ir pirkti naujų.

          Rimas Mataitis, asmeninio archyvo nuotr. 

– Be kokio įrankio neišsiverstumėte dirbtuvėse?

– Pats svarbiausias įrankis – tai medžio pjovimo staklės, dar vadinamos freza. Be abejonės, suvirinimo aparatas padeda meistrauti. Jis ypač pravartus ypatingiems baldams konstruoti. Tie instrumentai, kuriuos aš turiu, tikrai labai reikalingi ir naudojami.

– Prieš interviu iš jūsų dukros teko išgirsti apie ypatingą jūsų savybę — sugebėjimą išlaikyti daiktus ilgai kaip naujus ir precizišką tvarką: ant sienos kiekvienas įrankis net apvedžiotas, kad pagal ilgį, formą, storius, būtų galima jį grąžinti į vietą. Ir taip su visais galąstuvais, dildėmis. Kodėl tvarka tokia svarbi jūsų dirbtuvėse?

– Nebus tvarkos dirbtuvėse, tai bus sunku ir dirbti. Kai žinau, kur kiekvienas mano įrankis padėtas, nebereikia landžioti į visus stalčius, galvoti, kur nukišau jį, ir taip gaišti gana daug laiko. Už tai pas mane tvarka dirbtuvėse svarbu. Gal kam tai atrodys kokia čia tvarka, bet pats vadinu tai savo tvarkinga betvarke (šypsosi). Joje randu viską.

Tvarkinga betvarkė – taip meistras Rimas vadina savo dirbtuvėse išdėliotus įrankius ir priemones. Asmeninio archyvo nuotr. 

– Ar turit gudrybių ir paslapčių, kaip iššsaugoti įrankius lyg naujus, ilgai tarnaujančius?

– Visai kaip rūbą reikia skalbti jam išsitepus, kaip automobiliu reikia rūpintis, taip ir įrankį svarbu prižiūrėti. Nuvalyti dulkes nuo įrankių, sutepti, ką reikia sutepti, pagaląsti, jokiu būdu nedaužyti ir nemėtyti savo įrankių. Svarbu savo pagalbininkus laikyti švaroje, tvarkoje ir jie veiks ilgai bei nuobodžiai, kaip sakoma.

– Klausant jūsų, norisi pačiam pabandyti ką sumeistrauti. Ką patartumėt įrankį norinčiam imti į rankas?

– Pirmas ir pats svarbiausias žingsnis tau – pradėti nuo mažo objekto. Kaip kad aš pradėjau nuo šaukšto. Svarbu neskubėti ir turėti kuklius tikslus, judėti pirmyn. Po gulinčiu akmeniu vanduo juk neteka. Norint kažką pasiekti – reiks tą akmenį pakelti.

Visai kaip ir sportuojant. Vieną savaitę sunku, antrą savaitę nebesinori grįžti į treniruotes, trečią savaitę auga noras mesti, bet jei tris-keturias savaites save vis nugalėsi, tai eisi ir nebesustosi.